Pasikalbėkim, mielosios, kaip Jums pavyksta suderinti vasaros ūkio darbus ir romantiką. Poilsį. Pavyksta?
Pradėsiu nuo savęs. Mudu su vyru dar gana švieži ūkininkai, vis dar prilaiko mus miesto darbai, bet širdimi – visada, kūnu – kas vakarą ir savaitgaliais lekiam į savo kaimą.
Kai prieš keletą metų paprašiau vyro sukasti prie neseniai įsigytos sodybos lysvę, abu be dvejonių sutarėm: keli augaliukai salotoms. Ne daugiau.
Nes man taip gražu buvo svajose eiti basai per rasotą žolę skinti žalumynų rytinei kiaušinienei.
Mūsų lysvė “salotoms” per kelis metus virto – o dievuliau – beveik “cielu” hektaru lysvių. Moliūgai, bulvės, cukinijos, burokai, morkos, pomidorai, agurkai, pupos, pupelės, kukurūzai, įvairių rūšių ridikai, žirniai, salotos, svogūnai ir…dar tiek pat visko reiktų paminėti, norint viską suvardinti.
Žinoma, uogos. Nemenkas plotelis braškių. žemuogių, šilauogių.
Vaismedžiai, vaiskrūmiai – kaip gi be jų? Juk taip skanu obuoliai, kriaušės, slyvos, vyšnios, trešnės, avietės, gervuogės. Ir riešutai. Mūsų kieme jau pūpso keli lazdynai.
Kam to reikia? Nežinau.
Tiksliau, žinau ir dar kaip.
Tas malonumas stebėti, kai tavo, lyg kūrėjo rankoms prisilietus, maža sėklytė virsta brandžiu vaisiumi ar daržove.
O kur dar vitaminų bomba. Juk sava. Be trąšų. Ekologiška.
Net gi ravėjimas, jei saulė neplieskia ir vabzdžiai nepristoja…. Visiška meditacija. Nereali galimybė pabūti tyloje su savo mintimis. Ar net ir be jų. Tiesiog – tyloje. Kai aplink viskas lekia, sukasi, griūna per skubėjimą, tos kelios valandos (keliolika) tylioje gamtoje grąžina metus.
Ai, vos nepamiršau bičių. Pernai beveik netyčia pagautas bičių spiečius suteikė vyrui progą ištraukti jau prieš kelerius metus viltingai įsigytus, bet dar švaria mediena kvepiančius avilius.
Šiemet mūsų sodas pilnas avilių ir jaukiai dūzgiančių bičių.
Bet tai dar ne viskas, kas šiuo metu vyksta mūsų ūkyje. Kadangi turim planą (ir kokio didumo norą!) vis daugiau ir ilgiau būti kaime, bandom stipriai parengti savo sodybos namus patogiam gyvenimui.
O kad pastaruoju metu statybų meistrai darbų turi daugiau nei Lietuva šią vasarą karščio, viskas vyksta labai vangiai – čia jei sakyti labai labai švelniai.
Porąsyk ištrūkom trumpam prie jūros, vyras sako: koks malonumas miegoti…švariuose kambariuose 🙂 (aš jam sakau, tu tik žiūrėk, nesugalvok ieškot kitos moters. Švarios 🙂
Susirašinėju anądien su drauge (nepamenu, kada ‘gyvai” mačiau kokią draugę: gi – vasara, ūkis, nėra laiko) skundžiuosi jai: “baigėsi braškės, prasidėjo agrastai ir serbentai, suviriau šiuos, jau agurkai verkia konservavimo, pomidorai laužo šakas. Lyti nelyja, kasvakar viską reikia laistyti, nuo ravėjimo (kad ir su pirštinėmis) neatsiplauna rankos, o vabzdžiai sugėlė viską, ką turiu. Dar – bitės, medus, o mes – viską dviese. Ir tai tik vakarais, po miesto darbų, bei savaitgaliais. Veiklos kaime tiek, regis, nėra laiko net dorai įkvėpti. Ir, pažiūrėk, kokiomis dar sąlygomis dabar gyvenam” – parašiau draugei ir ėmiau jai siųsti nuluptų, plikų kambarių sienų nuotraukas. Ir, beieškodama savo ‘liūdno” gyvenimo ūkyje kadrų, radau foto… Vaza, kupina bijūnų. Vaza, kupina ramunių. Vaza, kupina rugiagėlių. Vaza, kupina įvairiausių (man nežinomų) lauko gėlių. (Net nesvarbu, kad dalį jų parsivelku ravėdama savo hektarą :))
Viskas gerai, vadinasi. Kol vazose rymo gėlės, viskas gerai. Tegu namai – neblizga, tegul daržai ne visi nuravėti, tegul rankos sudryžę ir sugeltos, tegul. Bet kol skinam gėles, gyvenimas žydi 🙂
O Jūs, ar randate laiko parsinešti ir vazon pasimerkti gyvą, natūralų, romantišką “namų kvapą”? 🙂